Štai ir vėl atėjo daug metų vykstančio Užupio gimnazijos projekto „Epochų ratu“ diena. Pirmoji diena visuomet yra kupina darbinio jaudulio bei kūrybiškumo, vyraujančiojo kiekvienoje klasėje. Pasivaikščiokim po mokyklą ir apžvelkime, kaip sekasi trečiokams darbų pradžioje. 3A klasės mokiniui Jonui diena prasidėjo puikia nata. Reklamą apie Vilnių darantis Jonas kartu su kolegomis sako, jog nekyla jokių nesklandumų: idėjos kyla viena po kitos, jau ruošiamasi jas įgyvendinti. Keliaukime pas 3E. Martynas, vienintelis  knygos puslapių kūrimo grupėje mokinys, pasakoja, kad taip pat viskas vyksta sklandžiai. Darbo eiga bei laikas suplanuotas, mokytojai labai prisideda prie kokybiško darbo, taigi nuotaika yra tikrai džiaugsminga ir darbinga. 3D irgi nestokoja gerų emocijų, Paulina (atsakinga už reklamą apie Vilnių), teigia, kad pasirinko įdomią veiklą ir tai ją bei jos draugus motyvuoja atlikti darbą. Įdomu, linksma ir produktyvu: pilnas geros pirmos dienos paketas! Bet tokiomis emocijomis gali pasigirti ne visi. 3C klasės mokiniai Vytas, Skaistė bei Žaklina (atsakingi už temos pristatymą) pradėjo dieną su šiokiu tokiu kartėliu. Taip nutiko, kad jiems teko ištrinti savo padarytą darbą ir pradėti iš naujo. Na, bent reikia džiaugtis, jog jiems dar liko daug laiko progresui. 3B klasės mokinėms, darančioms knygų puslapius,  nuotaikos taip pat ne pačios geriausios. Jos sako, kad mokytojos užkelia per aukštą kartelę bei įspraudžia į kūrybinius rėmus… Tikėkimės, kad įsibėgėjus seksis geriau!

Interviu su istorijos mokytoju Robertu Ramanausku: miestą reikia matyti trimis lygiais – einant šaligatviu žiūrėti, kas po kojomis, žiūrėti į stogus ir įdėmiai stebėti tai, ką matome akių lygyje

Pradėdami pakalbėkime apie jūsų asmeninį santykį su Vilniumi. Ar gimėte, o gal mokėtės Vilniuje?

Gimiau Vilniuje ir kartu su juo užaugau. Mokiausi aštuonias klases Salomėjos Nėries mokykloje, o baigiau tuomet Vilniaus 27-ąją, dabar Jono Basanavičiaus gimnaziją. Studijavau jau nebeegzistuojančiame Vilniaus pedagoginiame institute.

Tai, kad užaugote Vilniuje, leidžia jums matyti miesto progresavimą. Kaip būtent keitėsi Vilnius?

Visų pirma į tai nelengva atsakyti. Mačiau, kaip Vilnius švarėjo, tvarkingėjo, plėtėsi ir modernėjo. Atsimenu, kai Vilniaus miesto riba tebuvo ties savanorių žiedu arba žvėryno žiedu. Mačiau, kaip Lazdynų mirorajone buvo kasamos daugiabučių pamatų duobės, taigi dauguma mikrorajonų užaugo kartu su manimi. Atsimenu daug pokyčių: čiuožinėdavau aikštėje, kurios vietoje dabar stovi Lietuvos Seimas, tuo metu benamių pamėgtoje aikštėje dabar įrengta prašmatni aikštė prie LNOBT. Dar atsimenu, kaip Vilniuje buvo važinėjama su arkliais, keliuose vietose ganėsi karvės ir ožkos, Vilniuje kvepėdavo mėšlu. Taip pat sostinėje girdėdavau daug jidiš – žydų – kalbos.

Turit platų žinių apie Vilnių bagažą, ką galėtumėte pakomentuoti apie dabartinį Vilnių?

Tai, kas gero Vilniuje, akivaizdžiai yra matoma: prabangūs prekybos centrai, važinėja geresnis viešasis transportas. Bet aš pasigendu Vilniuje sostinės. Mano nuomone, maža paminklų. Mes nuėmėme daug paminklų, bet nesuradome idėjų bei drąsos pastatyti ko nors į jų vietą. Kodėl gi nepastačius atminimo Antanui Smetonui, kuris stipriai prisidėjo prie Lietuvos istorijos, ar kitiems signatarams.

O kodėl jūs manote, kad neužtenka apie šiuos įvykius rašyti rašytiniuose šaltiniuose?

Paminklai tai kaip tam tikri kelio ženklai. Jie rodo, kieno čia teritorija. Pavyzdžiui, kai ant žaliojo tilto stovėjo sovietinių karų skulptūra, tai buvo ženklas, kad Sovietų Sąjunga valdo Vilnių. Kiekvienas miestas turi būti įskaitomas savo pastatais, miškais, ypač sostinės, jos juk reprezentuoja visą šalį. „Įpaminklinimas“ yra ne ką mažiau svarbu negu tvarkomos gatvės ar remontuojami pastatai.

Grįžkime į mūsų mokyklą. Visgi šiais metai projekto tema glaudžiai susijusi su istorijos mokslu, tai jums leidžia duoti geresnių patarimų mokiniams. Ką patariate gimnazistams?

Šių metų tema, skirta Vilniui, paskirta tam, jog išmoktume žiūrėti į Vilnių kaip į sostinę. Mes gyvename tam tikroje gatvėje, tam tikrame mikrorajone, bet ar mes esame vilniečiai? Nežinome daug dalykų apie mūsų miestą. Miestą reikia matyti trimis lygiais – einant šaligatviu žiūrėti, kas po kojomis; žiūrėti į stogus ir įdėmiai stebėti tai, ką matome akių lygyje. Taip susitapatinama su Vilniumi bei bet kuriu kitu miestu. Monika Valavičiūtė, 3B